Pionierių stovyklos
Informantės
Irina Savickienė (g. 1964) – mama dirbo laborante geležinkelio ligoninėje, o tėtis buvo vairuotojas statybos įmonėje. Dalyvavo tris kartus stovyklose Giruliuose nuo 1976 m.
Gina Viliūnienė (g. 1974) – iš Vilniaus, mama dirbo vaikų darželio direktore, buvo „Žilvičio“ stovykloje 1987 m. ir 1988 m.
Stovyklų apibūdinimas
„Pionierių stovyklos irgi buvo reitinguojamos, aukščiausias balas buvo sąjunginių stovyklų (kaip „Artekas“ ar kitos prie Juodosios jūros), o jau žemiau buvo vertinamos stovyklos Lietuvoje, bet būtent tos, kurios buvo prie jūros.“ – Gina
„Pajūrio stovykla buvo privilegijuotųjų vaikams skirta, važiavo kas turėjo ryšių.“ – Gina
„Tos stovyklos buvo visiškai nemokamos.“ – Gina
„Pionierių stovykla buvo labai reikalingas tais laikais įvykis, nes vasarą žmonės ir vaikai neturėjo daug užimtumo ir pionierių stovykloje buvo visai įdomu.“ – Irina
© Nuotrauka iš asmeninio Irinos Savickienės archyvo. Pionierių stovykloje su drauge.
Kaip pateko
„Mano kelialapius į pionierių stovyklas mano mama gaudavo per pažintis.“ – Gina
„Buvau visą laiką toje pačioje stovykloje, nes mama dirbo kaip sakiau geležinkelio ligoninėje ir ta stovykla priklauso geležinkelio įmonei.“ – Irina
„Pavyzdžiui, kai būdavo laisvų vietų, ten užsirašydavo gal iš anksto ir kiek žinau praktiškai nebuvo labai sunku papulti į tą stovyklą. Aišku ir jinai nekainuodavo labai brangiai. Kaip dabar atsimenu, ar dvylika rublių į mėnesį, nu ta pamaina kainuodavo.“ – Irina
© Nuotrauka iš asmeninio Irinos Savickienės archyvo. Tėvų diena pionierių stovykloje.
Kodėl norėjo važiuoti
„Važiuoti į pionierių stovyklą buvo toks prestižo reikalas. Ne visi galėjo, ne visi gaudavo kelialapius. Pasigirti grįžus į mokyklą rugsėjį, kad tu buvai stovykloj, buvo lygis.“ – Gina
„Nereikėjo reklamuoti tų stovyklų, jų nereikėjo niekaip viešinti, jos tiesiog egzistavo ir apie jas, kam reikia, tas žinojo, kam nereikia, tam ir nereikėjo žinoti.“ – Gina
„Tiesiog pionierių stovyklos. Poilsis prie jūros, geras oras, vasara, draugai, pramogos, muzika, šokiai. Tiesiog vat. Anais laikais tai nebuvo kai kokia bausmė. Laukdavom kaip atostogų, kaip vasaros, kad jau žinojom kaip praleisim laiką, susitiksim su draugais ir tikrai tikrai smagu būdavo.“ – Irina
Stovyklos tvarka, taisyklės
„Pionierių stovykla buvo skirstoma į būrius. <...> Juos skirstydavo pagal amžių. <...> Pirmas būrys buvo elitinis.“ – Gina
„Turėjom du ar tris pionierių vadovus kiekvienas būrys, nes būdavo būriai.“ – Irina
„Valandom buvo surašyta dienotvarkė. Keldavosi visi tuo pačiu metu. <...> Diena prasidėdavo liniuote, kai visi išsirikiuoja ir saliutuoja keliamai vėliavai. <...> Daugiau kažkokių pionieriškų dalykų nedarėm. <...> Vakare visi dešimtą valandą turėjo eiti miegot.“ – Gina
„Stovyklose gyvenantys vaikai turėjo patys tvarkytis, patys palaikyti nameliuose tvarką.“ – Gina
„Nu reikėdavo atsimenu pas mumis budėti. Eiti kiekvienas būrys turėjo tenais budėjimo dieną ar savaitę. Turbūt dienom budėdavom. Tai pavyzdžiui sakytų eiti į valgyklą ir ten ruošti visiems, visai stovyklai lėkštes, šaukštus. Po to reikėjo surinkti. Kai kiti jau eina tenais prie jūros, užsiima kokia savo veikla laisva.“ – Irina
„Viskas buvo pagal laiką. Kiekvieną rytą keldavomės, skambėdavo mums tas… pionierių ... ateidavo berniukas <...> su trimitu sutrimituodavo ir mes visi keliamės. Ėjom pusryčių, o paskui ėjom į liniuotę, kur pasakydavo ką šią dieną mes turėdavom veikti.“ – Irina
„Nu būdavo bausmės, kad nevesdavo prie jūros, jeigu kažkas prisidirbdavo ką nors sakydavo. Arba neleisdavo į šokius.“ – Irina
© Nuotrauka iš asmeninio Irinos Savickienės archyvo. Pionierių būrys ir stovyklos vadovai.
Oficialūs dalykai
„To žodžio „pionierių“ mes niekada neakcentavom, negalvojom apie tai. Tai buvo tiesiog vasaros stovykla.“ – Gina
„Mes jokių vadui dainų nedainuodavom.“ – Gina
„Iš ryto pakeldavom vėliavą, o vakarais eidavom nuleisti, nu ir ten reikėdavo saliutuoti, ten kažkoks vadas išeidavo, pasaliutuodavo, mes jam atgal pasaliutuodavom, bet tai buvo priimama kaip žaidimas. Mes tikrai į tai rimtai nežiūrėjom.“ – Gina
„Pionierių organizacija tai buvo organizacija, kurioje draugiškai ir kartu gyvena to pionieriško amžiaus vaikai. Jie neturėjo užduoties statyti komunizmą, <...> jie tiesiog turėjo mokėti kartu gyventi, būti dori, būti sąžiningi, būti darbštūs.“ – Gina
„Ideologija dar buvo, kad reikėjo su pionierių kaklaraiščiu ten, pavyzdžiui, dalyvauti tose… kaip ten pasakyti… liniuotėse. Rytą kiekvieną rytą ir vakarą turėjai būtinai užsidėti kaklaraištį ir tiesiog turėjai tokią pagarbą turėti tai vėliavai, tam himnui ir t.t.“ – Irina
„Ten tie vadovai buvo paprasti studentai iš pedagoginio universiteto ir aš manau, kad jie buvo tikrai irgi labai tolerantiški ir tikrai neturėjo tikslo kažką nubausti.“ – Irina
„Nu nelabai kažkaip susireikšmindavau tais laikais. Nu buvom pionieriais, vienintelį kad vat tas himnas ir tenais eidavo tą vėliavą keldavo kiekvieną rytą, vakare nuleisdavo tą vėliavą. Ir gal vasarą tokių švenčių ir renginių kas liečia tas visokias ideologijas nevykdavo tokių.“ – Irina
Veiklos
„Atsimenu vieną kartą buvom gavę tokią užduotį priplėšyti tualetinio popieriaus lapelių. <...> Mums reikėjo jį karpyti. Mes kokias tris dienas dirbom va tokį visuomenei naudingą darbą.“ – Gina
„Tai būdavo visokie konkursai, žaidimai. Žaisdavom varžybas, kvadratą, futbolą, tinklinį, krepšinį.“ – Irina
„Ir kai turėjom laisvo laiko, visi galėjom, su vadovais aišku, su priežiūra keliauti prie jūros. Jeigu buvo geras oras, šiltas vanduo, mus prižiūrėdavo ir mes galėjom maudytis tam skirtoje vietoje.“ – Irina
„Kiek atsimenu tai man daugiausiai įstrigo tos muzikinės. Kiekvienas būrys turėjo pristatyti savo dainą, kokį nors vaidinimą.“ – Irina
„Daugiausiai socializacija, bendravimas, kūrybiškumas, kad galėjom kažko tai naujo išmokti, piešti ten tiesiog, kurti, statyti kažkokius <…> spektakliai būdavo atsimenu.“ – Irina
„Labiausiai kas patikdavo tai vakare eidavom į šokius. Tai būdavo smagu. Jau ten susipažindavom ir su berniukais ir su kitom mergaitėm. Ir šokdavom iki dvyliktos valandos kartais ten būdavo, leisdavo mums kaip jau vyresniems.“ – Irina
© Nuotrauka iš asmeninio Irinos Savickienės archyvo. Maudynės Baltijos jūroje.
Šventės
„Kiekviena pamaina pionierių stovyklos turėjo savo šventes, kurių labai laukdavom ir labai ruošdavomės. Mūsų stovykloje buvo jūros šventė ir miško šventė. Miško šventė buvo kaip orientacinės varžybos. <...> Reikėdavo išsidažyti slepiamom spalvom ir eidavom į mišką ieškoti kažkokių ženklų, nuorodų ir rasti kažkokį prizą. <...> Grįžus buvo stovyklos viduje šventė – šokiai, diskoteka.“ – Gina
„Kita šventė buvo jūros šventė, jei gerai atsimenu, pirmo būrio vadovas Liuka <...> apsirengdavo Neptūnu ir išlipdavo iš jūros. Neatsimenu, ką dar darėm, bet buvo labai labai smagu.“ – Gina
„Šventės absoliučiai visiems stovyklautojams buvo įsimintiniausias dalykas. <...> Visų pirma tai yra laisvė – tu gali ieškoti lobio, bet tu gali tiesiog būti miške, tavęs nieks neprižiūri, tai buvo toks nuotykis. Ir vakare ten visi šokiai, diskotekos.“ – Gina
Muzika
„Labai patikdavo šokti. Tais laikais buvo labai populiari „Boney M.“ tai jau visi ten šokom smagiai ir rateliu ir su draugu.“ – Irina
„Čingischanas, Smokie, nu visokias tos populiarias tokias, kur anais laikais aštuoniasdešimtais metais buvo populiarios. Tai nebuvo taip, kad būtų vien tarybinė, vien tokia lietuviška muzika. Dažniausiai leisdavo tą užsienietišką šokiuose“. – Irina
© Nuotrauka iš asmeninio Irinos Savickienės archyvo. Dainų konkursas.
Užsieniečių delegacijos
„Buvo tokia mainų programa ir į mūsų stovyklą buvo atvažiavę vaikai iš užsienio. Tai buvo absoliučiai retas dalykas, užsieniečių mes niekur nebuvom matę. <...> Tie užsieniečiai buvo iš Vengrijos. <...> Buvo vaikai nedideli, nuo dvylikos gal metų. Juokingiausia buvo tai, kad mes su jais negalėjom susikalbėti. Jie turėjo mokėti teoriškai rusų kalbą, kaip ir mes turėjom teoriškai mokėti, tai mes gal mokėjom kažkiek, bet dar, aišku, ne taip gerai, kad laisvai kalbėtumėm, o jie mokėjo dar blogiau, o jokios kitos užsienio kalbos mes nemokėjom. Gavosi taip, kad jie gyveno mūsų stovykloj, bet mes su jais jokių kontaktų nesugebėjom užmegzti, nes nemokėjom susikalbėti. <...> Tautų draugystė nesigavo.“ – Gina
„Norėjosi su tais kitokiais pasikalbėti.“ – Gina
Draugystė
„Kas dar buvo labai gerai tai mes dažniausiai susirinkdavome labai daug pažįstamų vaikų ir, pavyzdžiui, vienais metais, mano klasiokų mano būry buvo 12 žmonių. Buvo labai labai draugiška mūsų komanda ir mes jau viens kitą pažinojom. Buvo ir kitų pliusų, kad labai daug susipažindavom tenais.“ – Irina
„Nebuvo skirtumo, kad buvo labai turtingų ar neturtingų vaikų ir viską. Buvo labai vienodo lygio visi vaikai ir turėjo vienodas galimybes.“ – Irina
© Nuotrauka iš asmeninio Irinos Savickienės archyvo. Dainų konkursas.
Bendras vertinimas
„Buvo vienintelė galimybė iš namų kažkur išvažiuoti.“ – Gina
„Vaikams buvo naudinga kaip draugysčių, pažinčių galimybė.“ – Gina
„Pirmiausia tokios stovyklos ugdo vaikų savarankiškumą.“ – Gina
„Pati idėja tų stovyklų, manau, buvo, kad tėvai dirbo ir neturėjo, kur kišti vaikų vasaros metu, ir todėl buvo valstybė tėvams tokią pagalbą suorganizavusi.“ – Gina
„Aš prisimenu su nostalgija, nes viskas, kas buvo jaunystėje, vaikystėje buvo nuostabu.“ – Irina
„Naudos tai buvo daugiau tikrai, nesigailiu.“ – Irina