Apibendrinant galima pastebėti, jog visų informančių patirtys stovykloje teigiamos, nors jos ir išryškina skirtingus dalykus. Lietuviškose pionierių stovyklose dalyvavusios informantės teigė, kad politinį ar ideologinį atspalvį turintys dalykai neįsiminė, o daugelis įspūdžių iš stovyklų susiję su draugais, šventėmis, šokiais, savarankiškumo ugdymu. Remiantis informančių pasakojimais galima manyti, jog stovyklose ir nebuvo stengiamasi ideologiškai auklėti daugiau nei įprastai. Tokie veiksmai kaip vėliavos iškėlimas ar nuleidimas, rikiuotės vaikams neturėjo politinės reikšmės, nebuvo svarbūs. Įdomu, kad net ir pati stovykla nebuvo aiškiai siejama su pionieriais, nes vaikų kasdienėje kalboje, remiantis Ginos Viliūnienės atsiminimais, ji buvo vadinama tiesiog stovykla ar vasaros stovykla. 

​

Įdomu tai, kad abi informantės, kurios lankėsi ir lietuviškose stovyklose, ir Arteke, skirtingai vertina patirtį lietuviškose stovyklose - viena jas atsimena neigiamai, pabrėžia kontrastą su Arteko aplinka, kita, pažymėdama Arteko įspūdingumą, visgi pernelyg nenuvertina ir patirties Lietuvoje.

​

Įdomus ir Arteko vertinimas bei patirties ten interpretavimas. Mokslininkai pastebi, kad dažnai Artekas prisiminimuose iškyla kaip neideologiška vieta, kuri kaip diena ir naktis skiriasi nuo kasdienės tvarkos. Arteko stovykla įkūnijo komunistinę utopiją, laikiną pabėgimą nuo rutinos, kasdienybės sunkumų.[1] Mūsų pašnekovė Jolita Herlyn irgi teigia, jog Arteke buvo ugdomos asmenybės, nebuvo beprasmių ideologinių ritualų, buvo jaučiama didesnė laisvė. Ji priešina Arteko atmosferą įprastam gyvenimui Lietuvoje bei nykiai patirčiai lietuviškose stovyklose. Tačiau įdomu ir tai, jog iš informančių pasakojimų vis dėlto galima pastebėti tam tikras sovietines ideologijos apraiškas ir Arteke. Buvo plėtojama tautų draugystės idėja, dalyviai turėdavo pristatyti savo šalį, sovietinių tautų draugystė atsispindi ir pionieriškose stovyklos dainose, internacionalizmo idėja atsispindi per įvairių šalių įtraukimą. Taip pat iškalbingas Jolitos Herlyn apibūdintas ritualas, kai kiekvienam reikėjo pasakyti, ką diena suteikė jiems ir kolektyvui, taip susiejant savo patirtį su kolektyvine patirtimi. Ideologinių atspalvių galima įžvelgti ir apibūdintame Arteko karalienės konkurse, kur buvo klausiama apie politiką, vaikai turėjo išmanyti esmines politines Sovietų Sąjungos aktualijas, pasiekimus. Įdomus ir filmų recenzijų rašymas bei diskusijos su vadovais, nežinant šios situacijos plačiau, sunku vertinti, bet įdomu pasvarstyti, ar visiškai komunistinės ideologijos neatitinkanti filmo interpretacija būtų buvusi puikiai įvertinta. Be to, kaip minėjo informantė, jau prieš žiūrint filmą buvo nurodoma, į ką atkreipti dėmesį – taip galima pasufleruoti „teisingą“ interpretaciją. Taigi, veiklos ir tvarka skyrėsi nuo įprastesnių stovyklų, bet tam tikrų ideologijos atspalvių galima pamatyti. Arteke buvo bandoma lavinti įvairiapusiškai išsilavinusią asmenybę, tai atspindi ir įvairūs konkursai, tačiau, ar ta asmenybė galėjo reikštis tam tikruose rėmuose, ar visiškai laisvai, lieka klausimu. Įdomu ir tai, kad į visasąjunginę stovyklą valdžia atrinkdavo išskirtinius, gabius ir gerai besimokančius vaikus, taip skatinant ir teikiant savotišką premiją už nusipelnytą elgesį. Pati sistema visuomet tarsi skatindavo mokytis ar dirbti geriau už kitą, rodyti pavyzdį, nes galiausiai esi išskiriamas ir apdovanojamas, kas pilkoje sovietinėje realybėje darydavo dar didesnį įspūdį sistemos dosnumu ir teisingumu. Neabejotinai Sovietų Sąjunga dideliu mastu rėmė tokio pobūdžio veiklas, kas gali būti įžvelgiama kaip tam tikra investicija į ateitį siekiant išugdyti tarybinį žmogų.

​

Kita vertus, Meilutės Ramonienės pasakojime atsiskleidžia kiek kitokia perspektyva, kuri leidžia suprasti, kodėl politizuoti dalykai vaikams neįsiminė. Pirma, atsižvelgiant į tai, jog stovyklos patirtis tuometiniame kontekste buvo neeilinė patirtis ir be to labai maloni ir smagi, suprantama, kodėl vaikas ne visai kreipdavo į tai dėmesį („<...> arba mes jo [ideologizacijos] nepastebėjome, arba jis mums nerupėjo.“ – Meilutė Ramonienė). Interviu parodė, jog didžiąją dalį prisiminimų sudaro teigiami pasakojimai, kuriuos gaubia geros emocijos. Taip pat svarbu paminėti, jog ideologizacija pasireikšdavo beveik visose gyvenimo sferose, tad stovyklos būdavo ne išimtis. Galima apskritai pasidžiaugti, kad tokios veiklos vaikams buvo organizuojamos, nes visos pašnekovės pabrėžia stovyklų naudą (draugai, kūrybiškumo ir asmenybės ugdymas, socializacija). Tad ir svarbu paminėti, kad stovyklų patirtys vaikams buvo naudingos bei reikalingos, tačiau reikia neatmesti politizuotų aspektų ir ideologijos reikšmės. Į atsiminimus iš vaikystės reikėtų žvelgti atsargiai. Nadkarni ir Shevchenko teigia, kad nostalgijos projektavimas į vaikystę leidžia išvengti politinių implikacijų susiejant ją su periodu, kai suvokimas yra pagal apibrėžimą prieš-politiškas.[2]Politinė žinutė tampa kažkuo nereikšmingu ir nereikalingu. Turint tai omenyje, atsiminimai iš vaikystės turėtų būti interpretuojami atsargiai, ypač kai tai liečia politinius aspektus. Tačiau tai nereiškia, jog stovyklose pabuvojusių asmenų pasakojimai negali atskleisti įdomių detalių apie stovyklų tvarką bei vaidmenį sovietmečiu. Tai, ką stovyklų dalyvės atsiminė, kaip interpretuoja savo atsiminimus iš laiko perspektyvos, buvo iškalbinga ir vertinga informacija mūsų tyrimui.

​

[1] Anna Kozlova, „Fairy Tale for Pioneers“: Deconstruction of Official Ideology in Memories About Artek 1960s–1980s.“, European Education, 48:3, 2016, 170-186. <https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/10564934.2016.1222589>

[2] Maya Nadkarni ir Olga Shevchenko, „The politics of nostalgia in the aftermath of socialism’s collapse: A case for comparative analysis.“, Kn. O. Ange ir D. Berliner (sud.), Anthropology and nostalgia. Oxford: Berghahn, 2014, 61–96.