Pionierių stovyklos
Informantės
Jolita Herlyn (g. 1966) – kilusi iš Klaipėdos, buvo Arteke du kartus: 1979 m. ir 1980 m. Stovykla vadinosi „Miško stovykla“.
Meilutė Ramonienė (g. 1953) – kilusi iš Pasvalio. Mama buvo mokytoja, tėtis - valstybės tarnautojas. Buvusi kelis kartus Lietuvos pionierių stovyklose bei 1967 m. Arteke.
Apie Arteką
„Visada girdėjau, kad Artekas kažkas tai tokio. <...> Artekas buvo kaip tam tikras prekinis ženklas, kaip visų svajonių svajonė. Kaip anksčiau būdavo svajonė nuvažiuoti į Paryžių, taip buvo Artekas – tam tikras prekinis ženklas, žinojai, kad ten patenka tik išskirtiniai vaikai.“ – Jolita
„Stovyklų pavadinimai tokie labai gražūs: лесная, речная, морская, ką reiškia – miško stovykla, upelio stovykla, jūrinė stovykla.“ – Jolita
„Na, o patirtis tokia įdomiausia turbūt tai buvo jau iš tikrųjų baigiant tą pionierišką amžių, po septintos klasės, vasarą, teko dalyvauti stovykloje Arteke, Kryme, garsioje tuo metu sovietinėje pionierių stovykloje.“ - Meilutė
© Nuotrauka iš Jolitos Herlyn asmeninio arhcyvo.
Morskaja stovykla, antrame plane Ajudagas.
Kaip atvyko?
„Pamaina maždaug trukdavo tris – keturias savaites ir iš Lietuvos važiuodavo trisdešimt ar šešiasdešimt vaikų grupės. Susirinkdavome Vilniuje, prieš tai būdavo tokia paskaita atrankinė. <...> Paskui traukiniu iš Vilniaus dvi naktis ir vieną dieną keliaudavome iki Simferopolio, Krymo pusiasalio, o tada jau keliaudavome į pietus, į patį Arteką.“ – Jolita
© Nuotrauka: http://inx.lv/VPYS
Pirmas įspūdis
„Įsivaizduokite – atvažiuoji vakare, anksti temsta, reiškia, naktį tave įveda į korpusą ir tu atsibundi ryte, matai – langai iki žemės – vienoj pusėj jūra, kitoj pusėj kalnai. Ir ta tropinė žaluma bei žiedai – kažkoks neįtikėtinas vaizdas.“ – Jolita
„<...> niekada nebuvau buvusi taip toli nuo namų, visiškai kitoj gamtinėj aplinkoj – kalnai, Juodoji jūra, žinoma, visa aplinka pačios stovyklos buvo tokia, na, ypatinga.“ – Meilutė
„<...> taip susiklostė, visai nežinau dėl kokių priežasčių, kad mes pakliuvom į tokią labai gerą stovyklą negu kai kurios kitos. Ji buvo visai ant jūros kranto, mūsų tie korpusai, kur mes gyvenom, buvo tiesiog pliaže, na, galima sakyt <...>.“ – Meilutė
„<...>“ mes buvome nuvykę ir į kitą gretimą stovyklą, kuri tikrai buvo kitokia – ten buvo didžiuliai daugiaaukščiai namai, tokie primenantys mūsų visai nepatrauklius gyvenamuosius daugiabučių rajonus <...>“ - Meilutė
„Matyt, mes pataikėme į prestižiškos stovyklos į dar prestižiškesnę stovyklėlę“ - Meilutė
© Nuotrauka iš Jolitos Herlyn asmeninio archyvo.
Būrys ant korpuso, kur gyveno, laiptų.
Kaip pateko?
„Daugelis patekdavo, nes buvo pažįstami, iš kažkur tai gaudavo tuos kelialapius. <...> Vieni patekdavo už nuopelnus, kiti dėl vadinamo blato.“ – Jolita
„Ėmiausi tos pionieriškos veiklos, tapau iš pradžių draugovės pirmininke, paskui viso Klaipėdos miesto pionierių draugovių pirmininke <..>, septintoje klasėje man nusišypsojo tas didžiausias džiaugsmas išvažiuoti į Arteką.“ – Jolita
„Kodėl aš pakliuvau – todėl, kad aš vadovavau draugystės su Kongu klubui „Šypsena“, kuris buvo tame laikraštyje.“ – Jolita
„Tėvai nepriklausė, nei vienas nebuvo partijos narys, viskas čia taip už nuopelnus – reiškia, buvo galima patekti ir už nuopelnus, ne tik pagal blatą.“ – Jolita
„Vaikams pirkdavo tėvai, nemanau, kad buvo brangūs, tie kelialapiai, o Artekas buvo tokia stovykla, kur dažniausiai, kiek man tuo metu buvo žinoma, pakliūdavo vaikai gavę, na, tam tikrą premiją, žodžiu, surinkdavo grupę nemažą iš Lietuvos ir iš kitų respublikų taip pat <...>“ – Meilutė
„Man ir mano draugei tie kelialapiai buvo nupirkti; ne kaip premija, ne kaip apdovanojimas, o tėvai sumokėjo pinigus. Ir tuo metu didelius pinigus, kainavo tas mėnesio kelialapis, mėnesio stovykla Kryme kainavo, sakyčiau, ar 120 rublių, jeigu gerai atsimenu, o tai buvo nemažas mėnesio atlyginimas.“ – Meilutė
© Nuotrauka iš asmeninio Meilutės Ramonienės archyvo.
Tvarka
„Pirmiausia tik atvažiavus visiem duodavo aprangą. Visus rūbus – sijonus, marškinėlius, švarkus, kepuraites – ir tuos rūbus keisdavo kartą savaitėje, savi būdavo tiktai batai, apatiniai ir maudymosi kostiumėliai.“ – Jolita
„Buvo grafikas, kada keltis, kada miegot. <...> Svarbu buvo pietų miegas. Bet neužsifiksavo kažkokios taisyklės, ko nebuvo galima daryt.“ – Jolita
„Aišku, būdavo rikiuotes, iš ryto ir vakare man atrodo.<..> Buvo tokios kaip ir uniformos mums duotos <...> gana gražūs tie drabužiai“ – Meilutė
© Nuotrauka iš asmeninio Meilutės Ramonienės archyvo.
Veiklos
„Renginių būdavo įvairiausių: nuo brigadų konkursų iki ekologijai skirtų renginių, sporto renginių. Vakarais – kartą ar du per savaitę – rodydavo filmus. Bet prieš filmą būtinai pasakodavo, į ką atkreipti dėmesį: į kokias scenas, į kokius simbolius. Ir Tarkovskio pirmą filmą „Ivano vaikystė“ būtent aš pamačiau „Arteke“. Ir po tų filmų kitą dieną mums reikėdavo rašyti recenzijas – ką mes matėm, ką pajutom, kaip traktuojam vieną ar kitą simbolį. Tai iš tikrųjų buvo ugdomos asmenybės. Ne tik kolektyvas, bet ir asmenybės. Buvo aiškus suvokimas – jei nori tikros brandžios visuomenės, tu turi turėti įdomias, brandžias asmenybes.“ – Jolita
„Rodydavo ne kažkokius multiplikacinius, ne pramoginius, o tokius, kurie praplečia tavo sąmonę. Sakykim Tarkovskio filmas „Ivano vaikystė“ – ką vienoje scenoje reiškia obuoliai, kodėl paimti tie obuoliai taip ar ne. Būtent vertė tave mąstyti, kodėl menininkas ar režisierius šitą sceną sumanė taip, o ne kitaip. Tada rašai recenziją filmui ir tavo recenziją vertina, skaito, su tavim diskutuoja. <...> Ar tai būtų brigadų konkursas – iš tavęs stengėsi ištraukti kūrybiškumą.“ – Jolita
„Buvo taip pat šokiai – visi buvo mokomi šokti. <..> Amfiteatro apačioj sustodavom visi ir mokydavomės šokti.“ – Jolita
„Įvairios sporto varžybos, įvairios ekskursijos, į Simferopolį, į kalnus, po visą Krymą.“ – Jolita
„Pats gražiausias man ritualas tai būdavo vakare. Vakare susėsdavo visas būrys, maždaug dvidešimt penki moksleiviai ir du auklėtojai, į ratą, paimdavo kipariso šakelę ir ta kipariso šakelė keliaudavo iš vienų rankų į kitas aplink ratu ir kiekvienas vaikas turėdavo pasakyti, ką šita diena davė tau asmeniškai ir ką davė būriui kaip tokiam. <...> Ir nesvarbu, tu kalbus, nekalbus, bet kiekvienam buvo toksai šansas išsakyti. Ir man toksai jungimas žmonių per kalbėjimą, per buvimą ratu, tai čia tiesiog nežinau, ir pagonybės, galima sakyti, visi ritualai, yra įpaišyti, tai yra tokie bendražmogiški dalykai.“ – Jolita
„Nei vienas nebuvo atskirtas. Vakarinis ritualas buvo tarsi įtraukiantis visus. Tie pokalbiai vakare vykdavo kokią valandą. Tu iš tikrųjų šnekiesi kaip su savo draugais.“ – Jolita
© Nuotrauka iš Jolitos Herlyn asmeninio archyvo. Ekskursijos į Sevastopolį metu.
Dainos
„Labai daug dainų išmokom, labai daug šokių... <...>“ – Meilutė
„Labai svarbūs buvo ritualai. <...> Pirmas dalykas yra dainos, dainos, kurias mokydavomės dainuoti visi kartu, visu būriu, visa stovykla. Ir tos dainos buvo skirtos vienos rytui, kitos vakarui, kitos stovyklai, netgi buvo skirta daina pietų miegui, kuris vadinosi absoliutas. <...> Tas miegojimas buvo labai svarbus.“ – Jolita
„Dainavimas – tai toks bendrystės kūrimas.“ – Jolita
„Ir visi mes mokydavomės tas dainas ir kartu, koks renginys bebūdavo, prasidėdavo nuo įvairių šitų dainų dainavimo.“ – Jolita
© Nuotrauka iš Jolitos Herlyn asmeninio archyvo.
Arteko medaliai, viršuje ir kairėje už meninius pasiekimus (užrašas - Menas priklauso liaudžiai), dešinėje už sportą (užrašas - Greičiau, aukščiau, stipriau).
Konkursai
„Vykdavo „Arteko karalienės“ konkursai. Tai vadinosi „Lada Arteka“. <...> Pirmas etapas – dalyvauja visos iki vienos mergaitės, gauna tam tikrą numerį – sakykim numeris septintas – ir yra maždaug kokie penkiolika punktų ar palapinių, po kurias keliauji. Viena, sakykim, yra geografija. Tu ateini į palapinę, pasiimi septintą iškarpą žemėlapio kažkokios tai šalies, tai dažniausiai buvo Tarybų Sąjungos respublikų kontūrai šalies, ir tu turi pasakyti, kokia tai šalis, kokia jos sostinė. Keliauji į muziką, uždeda tau kokį nors muzikinį kūrinį ir tu turi pasakyti, kas tai per muzikinis kūrinys. Na ir taip keliauji per istoriją, per įvairius punktus. <...> Surenki taškus. Tada į sekantį etapą <...> patenka maždaug penkiasdešimt. Jis susideda iš trijų dalių – tai yra ikebana, puokštės darymas, šukuosenos, kulinarija. <...> Patekau ir į trečią paskutinį konkursą. <...> Tai buvo sudarytas iš dviejų etapų. Pirmas etapas buvo šokiai, o antras būdavo politika, tai yra vienas klausimas. <...> Man reikėjo išvardinti visas iki to laiko buvusias tarptautines kosmines įgulas. <...> Ir aš tapau „Arteko Lada“ – „Arteko“ karaliene.“ – Jolita
„Būdavo vertinami tik tavo asmeniniai gebėjimai, kuriuos turėdavai rodyti čia ir dabar.“ – Jolita
© Nuotrauka iš Jolitos Herlyn asmeninio archyvo.
Fotografavimasis prie vėliovos apdovanojimas už aktyvią veiklą.
Įspūdį palikę dalykai
"Toje mūsų stovykloje labai dažnai tuo mano buvimo laiku būdavo įvairių delegacijų iš užsienio, kas šiaip, na, nebuvo labai įprastas dalykas sovietiniais laikais <...>" – Meilutė
„Ir tuo metu, kai aš buvau tenai, tai ten poilsiavo pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino šeima visa. Ir pats Gagarinas buvo mūsų toje stovykloje, ateidavo į tą mūsų būrį <...>“ – Meilutė
„<...> o iš Arteko tai ypač: maistas buvo neapsakomai skanus, <...> labai daug įvairių vaisių, uogų, na, tokių egzotiškų, kurių Lietuvoj iš viso negaudavom, kokių nors abrikosų, pavyzdžiui, aš Lietuvoj nebuvau nei mačius, nei ragavus.“ – Meilutė
„Visi vadovai irgi buvo rinktiniai, labai aktyvūs, labai šaunūs <...>“ - Meilutė
„<...> žygis su nakvyne į kalnus. Na, tai čia Lietuvoj galėjai tiktai svajoti, knygose skaityti apie tokius dalykus“ – Meilutė
© Nuotrauka iš asmeninio Meilutės Ramonienės archyvo.
Tautiškumas
„<...> su savo drauge kalbėdavomės lietuviškai ir, na, stebėdavosi, žiūrėjo tie mūsų būrio draugai taip į mus kaip, na, į ypatingas – kad mes čia turim savo kalbą, turėjom nusivežusios mes tautinius drabužius." – Meilutė
„Mes dvi dažnai buvom išskiriamos <...> paskirdavo teisėjomis [šokių konkurse], todėl, kad mes, na, gražiai atrodydavome su savo tautiniais drabužiais.“ – Meilutė
„Būdavo svarbu, iš kur tu. Vykdavo netgi dienos, kai būdavo visų respublikų diena ir pristatinėdavom, atstovaudavom Lietuvą, šokdavom lietuviškus šokius, tautinius rūbus, reikėdavo galvoti, kaip pristatyt Lietuvą.“ – Jolita
Internacionalumas
„Taip pat toje pamainoje buvo penki vaikai iš Indijos <...>, jie atvažiavo į Arteką, nes laimėjo Indijoje vykusį piešinių konkursą ir jiems kaip dovana buvo kelionė į Arteką. Ir, beje, su šiais vaikais susirašinėjau iki pat kol sukako aštuoniolika metų.“ – Jolita
© Nuotrauka iš Jolitos Herlyn asmeninio archyvo.
Ekskursijos į Alupką metu.
Parodomoji vieta
„Artekas buvo parodomoji specifinė vieta, kur veždavo visus nuo Fidelio Kastro iki Jurijaus Gagarino.“ – Jolita
„Teko būti Arteke nebe kaip pionierei, o kaip lankytojai, kai atvažiavo Samantha Smith. Yra tokia mergaitė, amerikietė, 1982 m. Andropovui parašė laišką, kad jinai yra kovotoja už taiką, tų laikų maždaug Greta Thunberg – kaip ekologija tada buvo svarbu taika. Ir jinai buvo pakviesta į Tarybų Sąjungą, į Arteką, aplankyti vaikų. Ir štai dabar visas Artekas ruošiasi jos priėmimui. <...> Dalyvaujant vadovų susitikime man buvo labai gražu stebėti jų truputį pašaipų požiūrį į tą pompastiką.“ – Jolita
© Nuotrauka iš: http://inx.lv/VPWo
Politizuoti dalykai
„Na, buvo aišku ir to politizuoto tokio aspekto, ten su kaklaraiščiais visąlaik būdavom, tos rikiuotės... <...> ir nebuvo tokio perdėto politizavimo...arba mes jo nepastebėjome, arba jis mums nerupėjo. Galbūt ir buvo, bet tiesiog atmintyje neišliko ir mum tikrai tie dalykai nebuvo svarbūs.“ – Meilutė
Kuo skyrėsi nuo lietuviškų stovyklų
"Na, nepalyginama, žinoma, su tom mažom stovyklėlėm, kurios buvo Lietuvoj <...> [nors] iš tikrųjų ir tos Lietuvos stovyklos, jos tuometiniame mūsų gyvenime jos nebuvo kuo nors ten labai jau prastos <...> mano prisiminimai iš tų stovyklų, visai tokie, sakyčiau, malonūs ir gražūs." – Meilutė
„Buvai ne mechaninis žmogus, kad saliutas, žygiuot, nieko panašaus – bent jau „Arteke“ ir toje stovykloje, kurioje aš buvau. Būdama lietuviškose stovyklose to visiškai nepajutau. Va lietuviškose buvo lygiuot, taisyklės, miegot tada – griežtai, kalėjimą primenantys reikalai.“ – Jolita
„Buvau vieną kartą „Pasakoj“ Giruliuose ir „Žilvityje“. Iš ten tokie neryškūs prisiminimai. <...> Tėvai neturėjo, ką daryt vasarą, ir sukišo į stovyklas, kuriose reikia klausytis, kuriose yra gana nuobodu. <...> Ten išsiskiri galbūt savo rūbais, bet turi būti vienodas, toks pat kaip ir kitas.“ – Jolita
© Nuotrauka iš Jolitos Herlyn asmeninio archyvo.
1981 m. žiemos stovykloje Arteke.
Asmenybės ugdymas
„Ką man davė Artekas ir ką suformulavo, ir ką leido suvokti, tai yra asmenybės svarba visuomenei. Iš vienos pusės atrodo, kad mus niveliavo apsirengimu, <...> bet išryškindavo kiekvieno asmenybę.“ – Jolita
Bendras vertinimas
„[Stovyklos] smagi laisvalaikio leidimo forma, ir kokiu nors neigiamų dalykų dėl stovyklos organizavimo aš neatsimenu.“ – Meilutė
"Apie Arteką visada kalbu su visiška euforija, tai anų stovyklų išlikęs tik toks nuobodulys, kažkokios tai rikiuotės, liniuotės, beprasmiški simbolių kilnojimai, kurie neturi vidinės vertės. <...> Kaip diena ir naktis skiriasi.“ – Jolita
„Mano asmeniniam gyvenime turėjo labai didelę reikšmę, nes aš, sakykime, vėliau savo patirtyse atpažinau tuos archetipus, įdėtus Arteke – tas bendras dainavimas ar giedojimas kaip jungimas, sekantis – tas vakarinis kalbėjimasis. <...> Kad žmogų vertinti pagal vidų, o ne išorę, tai buvo įdėta būtent „Arteke“. Ir kad žmogus, kuo ji spalvingesnis, kuo įdomesnis, tuo labiau jis vertinamas. Visa kita aplinka Lietuvoj – ji tarsi niveliavo asmenybę, norėjo, kad būtų visi vienodi, o čia leido ir džiaugėsi, kad tu esi kitoks ir spalvingas. Tai yra privilegija. Bet galbūt todėl, kad rinkosi tenai Sovietų Sąjungos elitas ir todėl buvo leidžiama. <...> Buvo surenkama visuomenės grietinėlė, kuriai nebuvo blokuojamos ir plaunamos smegenys, buvo vertinami mąstantys žmonės.“ – Jolita
„Tai va Artekas, o paskui Maskvos Lomonosovo universitetas buvo tokie išskirtiniai žiedai, toje pilkoje tarybinėje masėje.“ – Jolita
„Išlikusi tokia šviesa, bendras prisiminimas tikrai šviesos ir didelio džiaugsmo.“ – Jolita
„Mano prisiminimai iš Arteko tiktai geriausi...“ – Meilutė